Uniformų dėvėjimo tvarkos aprašas
******************************************************
Gebėjimą būti tėvais reikia lavinti
Dialogas: ar įmanoma kalbėtis konstruktyviai skyrybų procese
Informacija apie progimnazijos veiklos kokybės išorinį vertinimą
KONSULTACIJOS
Kiekvienas 5-8 klasių mokinys pagal poreikį gali lankyti konsultacijas. Jei konsultacijas organizuoja nedėstantis mokytojas, į konsultaciją reikėtų atsinešti vadovėlį, klasės ar namų darbų sąsiuvinį, kad konsultuojantis mokytojas padėtų kuo veiksmingiau.
Kodėl vaikams taip sunku valdyti savo elgesį?
Stipri savikontrolė apskritai nėra būdinga vaikams. Kognityvinės psichologijos atstovai teigia, kad tam tikri smegenų centrai, iš kurių valdoma „vėsinimo sistema“ (ši sistema leidžia žmogui apmąstyti savo patirtį, ją analizuoti ir kurti ateities planus) sveikiems žmonėms susiformuoja ne anksčiau kaip paauglystėje. Tai reiškia, kad iki paauglystės net gi visiškai sveikas vaikas nėra iki galo pajėgus save kontroliuoti. Iki galo pagrindinis vėsinimo įrankis susiformuoja tik žmogui suaugus. Taigi būtent nepakankama vaiko branda ir galima paaiškinti vaikų elgesio priežastis. Todėl, prieš pasmerkdami save kaip prastus tėvus arba laikydami savo vaiką nelabuoju, pamąstykite apie biologinio kalendoriaus įtaką.
Žinoma, vaikų savikontrolės mechanizmą lemia ne tik neuronų veikla. Daug priklauso ir nuo to mechanizmo „priežiūros“ . Vaikui augant ir bręstant, dauguma mūsų veiklų tampa įpročiais, atliekamais automatiškai, be didelių valios pastangų. Vadinasi, vaikui reikia įdėti nemažai valios pastangų kiekvienam naujam įgūdžiui įgyti, kol jis tampa automatišku. Vaiko savikontrolė veikia kaip raumuo, kuris stiprėja „mankštinamas“, bet nereikia perlenkti lazdos, nes per didelės pastangos gali jį susilpninti.
Galite paklausti: „Jei priežastys, dėl kurių mano vaikui sunku valdyti savo elgesį, yra objektyvios ir biologinės, tai gal aš neturiu išeities ir man lieka tik sėdėti, griežti dantimis ir laukti, kol jo smegenys subręs?“
Kaip tik priešingai. Savikontrolę reikia lavinti, palaikyti ir skatinti, visai taip pat kaip ir mokant vaikus rašyti ir skaityti. Ir ypač svarbu šiuos įgūdžius pradėti ugdyti kuo anksčiau, nuo ankstyvos vaikystės.
Apie vaikų jausmų lavinimą
Emocija (arba jausmas) – tai žmogaus santykių su tikrovės daiktais ir reiškiniais išgyvenimas. Jausmai labai reikšmingi žmogaus gyvenime. Jais reiškiasi vienokie ar kitokie jo poreikiai, jausmai skatina žmogų veikti, kad tuos poreikius patenkintų. Taigi jausmai yra svarbūs žmogaus, kaip asmenybės, tobulėjimui.
Emocinio gyvenimo šerdį sudaro šešios pagrindinės emocijos: laimė, nuostaba, baimė, liūdesys, pasibjaurėjimas ir pyktis.
Už emocinę aplinką, kurioje gyvena vaikai, esame atsakingi mes, suaugusieji. Todėl turime:
1 . Išmokti emocijas valdyti patys, nes jos užkrečiamos.
Mūsų emocijos daro įtaką mūsų vaikų emocinėms reakcijoms – jas formuoja, skatina bandyti, stiprina. Todėl vaikai ne tik imituoja, tai, ką mato, bet ir išmoksta jaustis panašiai. Pavyzdžiui, kai prašome vaiko nurimti, o patys esame smarkiai įsiaudrinę, vaikas sutrinka, nes gauna dvejopą žinutę. Mamos žodžiai reiškia visai ne tai, ką išduoda jos kūno kalba. Greičiausiai tai tik išprovokuos vaiką elgtis priešingai. Taigi nėra jokio prasmės prašyti vaiko nurimti, jei patys nesame ramūs. Pirmiausia reikia atsitraukti, nusiraminti patiems, o vaikas pamatys (ir mokysis) iš mūsų, kaip tai pasiekėme.
Yra ir kita išeitis – įtikinamai nuslėpti tai, ką jaučiame būdami supykę iš tiesų (bet ar tai lengvas būdas ir ar kai kam iš viso įmanomas – kitas klausimas).
Tad jei siekiame vaikus išmokyti valdyti savo emocijas, privalome žinoti, kad labai svarbu dermė tarp to, ką mes apie jas kalbame, ir to, kokie neverbaliniai ženklai (mūsų kūno kalba) lydi tokias kalbas.
Kitaip gali nutikti taip, kad kalbėsime su vaikais apie kokią nors emociją, o kartu nesąmoningai formuosime visai kitokią.
2. Išmokti emocijas įvardyti.
Vaikai turi išmokti jausmus apibūdinančių žodžių tam, kad gebėtų įvardyti tai, ką jie jaučia. Kitaip tariant, vaikai tik tuomet supras, kas jiems nutinka, kai gebės atskirti save nuo emocinio potyrio.
Deja, mūsų kultūroje pirmosios sąvokos, kurias įvardijame vaikams, yra fizinio pasaulio sąvokos: formos ir spalvos, skaitmenys ir gyvūnai, transporto priemonės. Būtent visa tai vyrauja vaikų knygose ir žaisluose. Tai rodo, kad visuomenė, turinti vargo dėl vaikų emocinių problemų pasekmių, pernelyg delsia supažindinti vaikus su savo ir kitų žmonių jausmų žodynu.
Išmokyti vaikus pavadinti jausmus jau yra gera pradžia. Nauda yra keleriopa:
1) Emocijas įvardinant, jos šiek tiek suvaldomos ir iš karto sumažinamas jų stiprumas
2) Vaikai tokiu būdu gali pradėti grupuoti emocijas ir aptarti savo emocinius potyrius
3) Patiriamos emocijos sąvoka gali paaiškinti aplinkybes, kuriomis ji iškilo ir taip padėti vaikui nuspręsti, kokiais būdais su ja tvarkytis.
Tam, kad išmokytume vaikus pažinti emocijas, turime patys mokėti tinkamai parinktais žodžiais pavadinti savo jausmus vaikui girdint, kalbėti jiems apie savo jausmus (pasakyti vaikui, kada jaučiamės laimingi, kada liūdni, susižavėję, sutrikę ar dar kitokie). Reikėtų per daug neakcentuoti vaikų dėmesio į neigiamas emocijas, nors tokias emocijas, kaip baimė, pyktis ar neviltis atpažinti ir įvardyti yra ypač svarbu. Įvardiję, šias emocijas demistifikuojame ir paverčiame objektais, apie kuriuos jau galima galvoti, jiems priešintis ar juos valdyti. Tik įsisąmonintą (suvoktą) emociją galima valdyti.
Kitas būdas – komentuoti vaikų patiriamas emocijas, kurias pastebime, pavyzdžiui, žiūrint filmą, diskutuojant, pamačius jį susirūpinusį, nelaimingą ar labai džiaugsmingą. Galima aptarti nuotraukose ir piešiniuose vaizduojamų žmonių emocijų raišką. Galime analizuoti vaikų mėgstamiausių knygelių veikėjų patiriamus emocinius išgyvenimus, apie tai, ką jaučia knygos herojai – gal jie išsigandę? gal nepatenkinti? laimingi? nusiminę? Taip vaikas pamažu perpras savo emocijų visumą.
Bet turime daryti tai labai subtiliai. Negalima vaikui tiesmukiškai sakyti, ką jis jaučia. Geriau netiesioginėmis frazėmis („atrodai taip, tarsi kažkas tau nepatiktų“) skatinsite jį patį tai įvardyti. Taip išvengsite vaikams klijuojamų etikečių. Yra skirtumas tarp pasakymo „atrodai kažkuo nepatenkintas“ (skatina vaiką pasitikrinti, ar tikrai jis taip jaučiasi) ir pasakymo „esi kažkuo nepatenkintas“ (labai erzina, kai kažkas bando už mus pasakyti, ką jaučiame). Neatimkime iš vaiko šios galimybės – pačiam pažinti ir analizuoti savo jausmus.
Vaikui paūgėjus, patartina paaiškinti, kad jausti keletą dalykų vienu metu yra normalu, kad kartais mūsų jausmai būna taip sumišę, jog kartais sunku susigaudyti, kas vyksta mūsų vidiniame pasaulyje.
3. Mokykime išreikšti jausmus.
Vaikams verta paaiškinti, kad ne visuomet norima atskleisti savo jausmus. Bet mūsų sprendimams ir elgesiui didžiausią poveikį daro būtent neišreikšti jausmai. O paprastai jie mums rūpi mažiausiai, apleidžiame juos, kol jie patys nepradeda „prašytis“ lauk.
Tiesa ta, kad paslėpti jausmai kelia didelių problemų tiek suaugusiems, tiek vaikams. Tam, kad vaikai, susidūrę su nerimą keliančiomis emocijomis, labiau pasitikėtų savimi, o ne bėgtų nuo jų, turime jiems paaiškinti keletą dalykų:
1) Pirma – niekas nėra atsakingas už tai, ką jaučia. Mūsų emocijos nevalingai ir intuityviai (nesąmoningai) reaguoja į žmogų ar situaciją. Taigi niekas negali būti kaltas dėl jokių kylančių emocijų.
2) Kadangi nesame atsakingi už savo jausmus – tai neprivalome jų ir cenzūruoti. Iš tiesų, kuo labiau pažįstame savo emocijas, tuo mažiau poveikio jos mums daro (kuo labiau neigsime emocijas, tuos stipriau jos veiks).
3) Vaikai turi teisę jausti bet ką (net gi mūsų nekęsti, niekinti ar mumis bjaurėtis ), tačiau negali visų savo jausmų paversti veiksmais. Net maži vaikai jausis saugesni ir nenorės slėpti savo jausmų, jei žinos skirtumą tarp to, ką jaučia, ir to, kaip į tai reaguojama.
Kaip bebūtų keista – šį skirtumą sunku pajusti net vyresniems vaikams. Net ir ankstyvoje paauglystėje kartais griebiamasi gynybos, kai nėra jokio puolimo, o vien provokuojama (kai vaikas sako: „jis mane erzino, todėl sudaviau“, yra tas pats, tarsi teigtų: „paleidau kamuolį, todėl jis nukrito ant žemės“). Vaikai dažnai pamiršta kitus reagavimo būdus (o gal jų tiesiog nežino).
Kuo daugiau jausmų vaikas skiria, tuo daugiau turi galimybių rinktis būdą, kaip reaguoti į savo emocijas. Turime drąsinti vaikus ir būti kantrūs, siekdami mokyti juos su savo jausmais gyventi ir gebėti pripažinti nemalonius ar nerimą keliančius jausmus.
4) Paaiškinti, kad svarbu jausmus išreikšti ir mokytis tai padaryti tinkamu būdu. Neišreikšti jausmai gali pridaryti daugiau žalos.
5) Rodyti vaikams savo ir stiprinti vaikų empatijos įgūdžius, t.y. skatinti vaiką būti jautriu kitų žmonių jausmams ir poreikiams (galime paklausti vaiko: „Kaip jis jausis, jei tu pasielgsi vienaip ar kitaip?“ arba „Kaip tu jaustumeisi arba elgtumeisi jo vietoje?“). Tyrimų duomenimis, stiprinant empatijos įgūdžius socialiai priimtinas elgesys įsitvirtina labiau nei baudžiant ar apdovanojant už gerą elgesį.
4. Atverkime savo jausmus ir stenkimės išklausyti savo vaikus
Naudokitės visomis progomis parodyti vaikams, kad jums rūpi kitų žmonių jausmai ir poreikiai. Pagrindinis būdas vaiko ko nors išmokyti – tai asmeninis pavyzdys. Rodykite jam pavyzdį empatiškai reaguodami į kitų žmonių jausmus ir poreikius, atverkite savo jausmus, parodykite tinkamą jų išreiškimo būdą, stenkitės suprasti savo vaikus. Daugumai vaikų santykiai su mumis yra tas modelis, kurį jie imituos.
Stiprinkite tarpusavio ryšį su vaiku. Santykiai su jumis leis jiems įvertinti empatijos svarbą. Tyrimų duomenimis, pirmųjų kūdikio gyvenimo mėnesių empatijos raidos sutrikimai turi įtakos vėlesniam vaiko emociniam, pažintiniam ir socialiniam vystymuisi. Tačiau vaikams augant ir sukūrus tinkamą aplinką, šios pasekmės nyksta. Žmogaus smegenys yra labai plastiškos (turinčios daug potencijos) ir geba prisitaikyti. Tai reiškia, kad mokytis galime nuolat, šiuo atveju – kad empatijos mokytis niekada ne per vėlu.
Vaikui augant, jo gebėjimas būti empatišku vis labiau priklausys nuo mūsų gebėjimo jį išklausyti. Labai dažnai skubi gyvenimo tėkmė nenorom gali paversti mūsų pokalbius su vaikais paliepimų ir nurodymų srautu. Deja, mes nutraukiame kalbantį vaiką sakinio viduryje ar net pabaigiame jo sakinius, už jį formuluojame mintį. Taip vaikas tikrai nesijaus apgaubtas empatijos. Vaikai, galintys aptarti savo problemas ir jausmus su tėvais, tampa empatiškesni kitiems žmonėms.
Taip pat svarbu pastebėti ir reaguoti į situacijas, kai mūsų vaikas elgiasi empatiškai. Kai jis kuo nors rūpinasi, pritarkite tokiam elgesiui, pagirkite, paskatinkite jį. Šis elgesys vadinamas „teigiamų savybių suteikimu“. Kuo stipriau pabrėšime tam tikrus žmogaus (vaiko, paauglio) teigiamus ypatumus, tu didesnė tikimybė, kad jis būtent taip ir elgsis. Bet išskirti, pastebėti ir girti reikia tokius vaiko bruožus, kurie turi realų pagrindą (tikrai yra verti pagyrimo).
Žmonių laimė priklauso nuo mūsų visų gebėjimo kurti prasmingus tarpusavio santykius su kitais žmonėmis. Mūsų vaikai to mokosi iš mūsų. Taigi jų ateities laimės raktas ir tinkami valdomo elgesio pagrindai yra gerai prižiūrima ir puoselėjam jo emocinė raida. Siekime, kad esminė emocinė „melodija“ būtų ne griaunanti, o pozityvi.
Pagal Dr. Stephen Bries, „Laimingos vaikystės psichologija“ (2011) parengė psichologė S. Grigalevičienė
